Dauginam(ės)

Pavasaris pavasaris... apsuka galvelę, kyla nepaaiškinamų, godžių norų turėti gėliukų vis daugiau ir daugiau ir daugiau... Jie išsisklaido tik vasaros antroj pusėj, brugmansijų šeimynai subujojus ir suvešėjus, kuomet supranti, kad 5 a sklype tilpti namas, šiltnamis, du tėvo mikrobusai, trys lengvieji automobiliukai, kelios obelys, vienas kitas alpinariumas, keli nerealūs spygliuočiai, keliolika rožių kerų, erdvi pievelė, kruvelė kita neįkainojamo metalo laužo, šuo ir 5 suaugę žmogėnai (tiesa, dviem iš jų su savo pomėgiais liko vietos tik ant stogo) ir 30 nemenkų brugmansijų krūmų (1-4 m aukščio, 40-150 L kubiluose) tiesiog nebegali... Ne, ne, aš nesiskundžiu maža namų ir kiemo erdve; tai tik trumpas įvadas į tai, kad, labai tikiuosi, jog šie magiški augaliukai sužavės ne tik jus, bet ir jūsų kaimynus, giminaičius ir praeivius, o jūs dosniai su jais dalinsitės įšaknydintais auginukais, nes jau žinosite, kaip paprastai, nekomplikuotai tai padaryti .

Taigi, brugmansijų dauginimo paslaptys... Dauginti brugmansijas auginiais daug paprasčiau ir patikimiau nei sėklomis. Iš sėklos išaugęs daigelis gali kelis metus tūnyti, kol pasijus pakankamai subrendęs pražysti. Be to, vegetatyviškai (t.y. stiebo auginiais) padauginti augaliukai tikrai išlaiko visą informaciją apie tėvinį augalą, tikras „klonas“, taigi, jam pražydus nebus jokių netikėtumų. Gana blevyzgot, pasakoju viską iš eilės.

Dauginimas stiebo auginiais.

Jei ūgliukus padauginimui skinsite nuo suaugusio, vešlaus augalo, negailėkite „riebios“ viršūnės, jau išsišakojusios į „Y“. Tiesa, tokios viršūnės į laibakotį medelį jau nesuformuoti, bet iš jo išaugęs vešlus krūmelis pražįs greičiau. Taip jį apgausime – išsišakojimas į „Y“ veiks kaip signalas, jog auginukas jau pakankamai suaudęs krauti pumpurus. Jei taupome padauginamąją medžiagą, tiesiog pasirinktą stiebelį supjaustome 10-15 cm ilgio „kuoliukais“, turinčiais bent po 2-3 pumpurus (taigi, itin ištįsę stiebai nelabai tiks). Geriausia pjūvį daryti tarp dviejų pumpurų. Nuskabome stambius lapus, jei dauginame išsišakojusią viršūnę, galima patrumpinti jai šakeles.. Tiesa, padauginimui reikia pasirinkti ne jauną, o jau pagyvenusį stiebą ar stiebo dalį, kuriame gležną epidermį jau keičia periderma su žievlęšiukais (lenticelėmis). Žievlęšiukai – tai ~1 mm skesmens šviesūs taškeliai, kauburėliai ant stiebo. Iš tiesų per juos vyksta dujų apykaita, bet kartu tai ir pradmenys brugmansijų šaknims. Paruoštus „kuoliukus“ merkiame į vandenį ar gerai sudrėkintą perlitą, kelioms dienoms – savaitėms, iki vos pradės formuotis šaknys (neapverskite tik „aukštyn kojom“). Tokie stiebeliai pradės leisti šaknis primiausia pačioje stiebo apačioje, ir tik pasodinus į dirvą šaknys prasikals aukštesnėj stiebo daly. Nereikia pamiršti kas kelias dienas pakeisti vandenį. Pasirodžius šaknų kauburėliams, sodiname auginuką į purią dirvą (durpė visai neblogai tinka), santykinai nedideliam vazonėlyje, ir laistome, bet neprelaistome! Daug dažniau tokie auginukai kenčia nuo drėgmės pertekliaus nei stokos, bet dirva ir perdžiūti negali. Galima brugmansijas ir nemirkius sodinti į substratą, bet tuomet reikia daugiau priežiūros – geriau dažniau purkšti, nei laistyti. Tiesa, stiebus nebūtinai sodinti vertikaliai, galima, ypač turint trumpus, vos kelių cm stiebo gabalėlius, juos tiesiog „paguldyti“ ant dirvos. Kartu su šaknimis iš šoninių pumpurų išaugs ir nauji ūgliukai. Jei norite formuoti vešlų krūmelį, galima leisti augti keliem ūgliukam, bet jei norite medelio formos, reikia palikti tik vieną, stipriausią, kitus išskinant (paprastai dailus medelis išeina tik padauginant pavasarį jaunesnio sitebo viršūne, ji ilgiau auga neišsišakojusi). Praėjus keliom savaitėm – mėnesiui po pasodinimo, kai matome, jog šaknų sistema susiformavo, ir smulkios šaknelės lenda pro vazono dugną ar boluoja dirvos paviršiuje, persodiname. Jaunus padaugintus augaliukus geriau persodinėti „etapais“, persodinant kelis kart į vis didesnį vazoną, nei iškart įsodinti į didelę talpą. Jei dauginote „kuoliuku“, o šoninio pumpuro ūgliukas jau gerai pasistiebęs, persodinkite augaliuką į gilesnį vazoną, dirva „paslėpdami“ motininį stiebelį. Ūgliukas pats išleis šaknis, ir augs savarankiškai, pažemėj nesimatys kyšančios senojo augalo stiebo dalies.

Prirašiau nemažai, bet, patikėkit, tai visai paprasta, ypač pavasrį jie gerai šaknijasi. Mūsuose paplitusios B.suoveolens ar B.arborea (baltos, rausvos, geltonos), šiuo tradiciniu būdu dauginasi sėkmingai. Hibridinės brugmansijos, ir B.candida man ne taip lengvai pasiduoda padauginamos. Bet nepasiduodu. Bandysim „orinį įšaknydinimą“, kai stiebas įšaknydinamas dar ant motinio augalo. Stiebą reikia įpjauti negiliai aštriu peiliuku skersai stiebo apie 1 cm. Pjūvio vietą apvynioti sudrėkintomis samanomis ir apsukti plėvele. Per kelias savaites pjūvio vietoje stiebas turi įsišaknyti. Tuomet jau įsišaknijusį stiebą nupjauname ir sodiname į dirvą. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Vitaminai

Natūraliai gamtoje brugmansijos paplitusios nuo vėjo apsaugotose vietose, dirvožemiuose, turtinguose maisto medžiagų. Jos mėgsta žmogaus draugiją – plečiasi dirbamų laukų pakraščiuose, pakelėse, ar net... sąvartynuose. Ten, kur gali gauti kuo daugiau azoto. Pavadinti azotą brugmansijoms būtina maisto medžiaga, būtų tiesiog „peršvelnu“. Na, panašiai galima būtų apibūdinti ir mano poreikį saldumynams... Taigi, nenukrypstant nuo temos, patogiausias ir paprasčiausias azoto šaltinis – sena, bet patikrinta amonio salietra. Šaukštas salietros 10 L vandens, ir taip bent kartą per savaitę augimo pradžioje. Vėliau, tręšiant kompleksinėmis trąšomis azotą naudojame pagal poreikį – jei lapai nėra gražiai sodriai žali, ar tiesiog profilaktiškai kartą kitą per mėnesį. Vistik, piktnaudžiauti azotu nereikia, nes gali nutikti taip, kad nesulauksim žiedų :) Anglies ir azoto junginių santykis augalų audiniuose veikia kaip vienas iš fiziologinių signalų žydėjimui. Jei azoto perdaug, paskatinsime vegetatyvinį augimą, ir žydės mažiau ar visai nežydės... Todėl suvešėjus lapijai geriau pasirinkti azoto turtingas kompleksines NPK trąšas, jei su mirkoelementais – būtų dar geriau. Ypač svarbu užtikrinti, kad kalio, fosforo, netrūktų formuojant žiedų užuomazgas ir žydint. Augintojai profesionalai rekomenduoja maždaug tokį santykį: 12-20 % azoto, 3-6 % fosforo ir 8-20 % kalio. Ne reklama, bet panašiausią tirpių trąšų koncentraciją atradau Kemira Ferticare rausvuose milteliuose (14-11-25); nors gal Jūs pasiūlysite ir kitų variantų? Tokių trąšų kupiną šaukštą tirpinu 10 L vandens ir tręšiu savo besotes bent du kartus per savaitę. Rudenį tręšimus retinu, o žiemą visai nenaudoju, nebent truputėlį toms, kurios žiemoja šviesiai šiltai su visais lapais. Tiesa, trąšų poreikį nulemia ir brugmansijos rūšis. Mūsuose paplitusios B.suaveolens ar B.arborea yra smarkiai augančios, vešlios, todėl jas reikia dažnai tręšti. Jei auginate B vulcanicola ar B.flava, lėtai augančias nykštukines rūšis, trašų sunaudosite žymiai mažiau.

Dar keli svarbumai. Pavasarį, iš rūsio ištrauktas ir tik pradėjusias vegetaciją brugmansijas nepulkite vaišinti trąšomis. Iš pradžių – visai skysto azoto (labai nubrauktas valgomas šaukštas salietros 10 L vandens), po savaitėlės – skystokų kompleksinių trąšų, ir tik tuomet, kai matysite, kad balsvi ūgliai pažaliavo, augalas formuoja sveikus naujus lapus, galite pereiti prie intensyvaus mitybos rėžimo.

Brugmasijos, kaip pomidorų artimos giminaitės, retkarčiais pasiskundžia ir kalcio trūkumu... Tiesa, ši giminystė pasireiškia ir bendrom ligom bei kenkėjais, bet apie šiuos nemalonumus kita kartą. Taigi, kalcis. Profilaktikai jo nenaudoju, bet jei pastebiu, kad riečiasi pomidorų ar brugmansijų lapai (išsigaubia, suformuoja „valtelę“ – lyg kraštelis būtų susitraukęs ir lapas nebegali išsitiesti), palaistau kalcio salietra pagal rekomendacijas ant pakuotes. Tai ypač nutinka, kai augalas labai intensyviai žydi (nors dar dažniau, besistengdamos išmaitinti pumpurus išvis numeta lapus). Jei pastebėsite, kad apatiniai lapai gelsta, išryškėja tik gyslos, - tikėtina, kad jūsų augaliukui trūksta magnio. Mineralinės mitybos paslaptis – tai, kad trūkstant vienos medžiagos, blokuojamas ir kitos įsisavinimas. Jei neesate nuovokus gėlių augintojas, tiesiog rinkitės kompleksines trąšas su mikroelementais.

Naujoviškos, ekologinės huminės trąšos taip pat labai naudingas reikalas... Brugmansijos mėgsta trąšią, humusingą dirvą. Bet, jei neturime gero, patikimo komposto krūvos kieme (be jokių slaptų gyventojų) naudoti mėšlo ar kito biologiškai „sodraus“ reikalo nerekomenduotina... Humistar (Kemira GrowHow) ar Oksigumatas (Arvi), turtingi humusinių ir fulvinių rūgščių gali būti labai naudingas dalykas. Nerekomenduoju sintetinių augimo aktyvatorių, kurie, naudojant neatsakingai, tik išbalansuoja augalo fiziologinę sistemą. Huminės rūgštys – tai ekologinė trąša, ypač naudinga pavasarį – mano varguolės, kentusios šiltam bet tamsiam rūsy, laistytos Humistar, atsigavo, atgijo greičiau. Taip pat prastoje dirvoje pasodintos, bet šiuo makaliuku laistytos, augo daug tvirtesnės. Tai mano mažų eksperimentų rezultatai.

Stebuklų būna visokių, pražįsta ir nemaitinamas „vitaminais“ augalas. Bet praktika rodo, kad žiedų derliaus sulauksite gausesnio, ankstyvesnio, jei dažnai tręšite. Be to, maitinamas augalas bus stipresnis, atsparesnis ligoms ir kenkėjams. Tereikia truputį įsiklausyti į savo augalą, ir suprasite, kokių medžiagų labiausiai jam trūksta.

Pavasario džiaugsmai

Pavasaris, oi tas pavasaris… Susuka galvas, sukuičia tingią dienotvarkę… Tenka pamiršti visai malonų žieminį snaudulį ir busti kartu su gamta naujiems darbams. Nenuostabu, kad vos pirmam linksmesniam saulės spindulėliui pažvelgus pro langą norisi žadinti ir traukti iš rūsio žiemojusias gėlės. Nors… brugmansijom kraustytis į lauką dar ankstoka, bet, jei turite galimybę jas iš rūsio perkelti į šviesų kambarį, tikėtina, kad žiedų lietaus sulauksite šiemet kiek anksčiau. Geriausia būtų tą “žadinimą” atlikti palaipsniui, t.y. nenubudusio augalo balzganais bechlorofiliais ūgliais negalima iš karto perkelti į tiesioginę saulę – tokie etioliuoti lapeliai ryškioje šviesoje nudegs. Taip pat netinka jas apgyvendinti ir peršiltai, geriau palaipsniui pratinti prie šilumos. Visgi, praktika rodo, kad brugmansijos augalai yra gana kantrūs, ir, net jei numes dalį lapelių pasikeitus gyvenamąjai patalpai, prisitaikys ir toliau sėkmingai augs.

Kuo gi dar reikėtų pasirūpinti pavasarį? Persodinimu bei trąšomis, žinoma (apie jas gal kitą dienelę papasakosiu). Aš pati nepersodinu tol, kol neperkeliu augalų į lauką. Ir ne todėl, kad joms taip geriau – taip patogiau man – lengviau pernešti, daugiau vazonų telpa kambaryje. Nediduką pirmametį ūglį sodinu į 5-15 L talpos vazoną; antrametį – į 30-50 L vazoną, toliau seka 90, 150 L kubilai, o jei brugmansija išauga ir 150 L vazoną – pati kalta. Ir taip trys-keturi vyrai pastenėdami neša man jas į rūsį ir atgal… Taigi, gėlėi peraugus dižiausią leistiną vazoną, tik pakeičiu dalį žemių. Tiesa, jei augalą kieme laikau “stacionariai”, tai vazono dugne pragręžiame freza daug 3-5 cm skersmens skylių, per kurias šaknys sėkmingai pasiekia pievą. Brugmansijos auga ir šakojasi intensyviai tol, kol gali plėstis šaknys. Kaip nekeista, tai nė kiek neįtakoja jų žydėjimo laiko. Netgi priešingas efektas – kuo tvirtesnė, vešlesnė lapija, tuo gausiau žydi… Taigi, vazonas kiauru dugnu man pasiteisino labiau, nei brugmansijos sodinimas į atvirą gruntą – rudenį iškasus augalą, jis laikosi sunkiau, nei tas kuris per keliamas su vazonu, tik nukirtus iš vazono išlindusias šaknis.

Tiesa, persodinant brugmansijoms į didįjį vazoną galima įsodinti ir “kaimynų”. Jei brugmansija auga krūmo formos, tai nepatartina, ji užgoš po ja esančius augalus. Bet formuojant medelį, vazono dirvą galima “paslėpti” jį apsodinant cimžiedėmis, šilingėmis, šlamučiais ar kitais kantriais augalais tvirta šaknų sistema. Esu taip sodinusi, ypač gražu buvo, kai cimžiedos sužėlė ir nusviro per vazono kraštą. Įdedu labokai seną nuotraukėlę bendram įspūdžiui…

Tiesa, apie dirvožemį:) Mėgsta humusingą, trąšią dirvą, bet gerai ją kiek pamaišyti su durpiniu substratu, kad šaknys lengviau "kvėpuotų". Nemėgsta sunkios dirvos - šaknys nupūva, jei perlaistai tokią dirvą, o šito brugmansijos nepakenčia. Grynų durpių taip pat nepatarčiau - iš jų ne tik sunkiau įsisavinamos trąšos, bet ir turėsite problemų su laistymu karštą vasarą - jose drėgmė neužsilaikys... Žemė gali būti ir prastesnė, net priesmėlis iš kiemo pakampės, tik svarbu tinkamai maitinti papildomai tręšiant. Mėšlas? Populiarus ir maistingas daiktas augalams. Pati asmeniškai jo nemėgstu kaip biologiškai "nešvarios" terpės - puvinių, grybinių ligų ir kitų dažnai ten aptinkamų gyventojų man tikrai netrūksta, ypač augalą sodinant vazone. Bet gal jūsų patirtis rodo kitaip? :)

Žiema žiemužė...

Žiema dažniausiai būna ramybės ir poilsio metas... Nebereikia kelis kart per dieną besotėms vilkti vandens, saugoti nuo skersvėjų ar perdidelės kaitros... Betgi, akių nedžiugina jų vešli žaluma ir svaiginantys žiedai. Žinoma, etioliuotus ūglius beleidžiantys stagarai taip pat atrodo romantiškai...
Dabar pats geriausias metas svajoti, dairytis po internetines parduotuves naujų brugmansijų veislių ir formų, įsigyti ir daiginti sėklytes. Bet, reikia nepamiršti ir savo Markizių. Nors ir ilsisi, žiemą jos taip pat ganėtinai įnoringos.

Jei brugmansija žiemoja namuose, šiltoje (geriausia 12-18°C temperatūroje) ir šviesioje patalpoje, geriausia ją laikyti prie pietinio lango, laistyti pagal poreikius kartą ar du per savaitę. Galima kiek patręšti, bet nepersistengti, nes ims smarkiai augti. Per nešus augalą iš lauko į kambarį, ar tiesiog perkėlus į kitą vietą namuose, gali numesti didžiuosius lapus. Tai natūrali reakcija į pasiketusią aplinką. Daugelis brugmansijų gerai jaučiasi namų ar oranžerijos sąlygomis žiemą. Kai kurios B. sanguinea ir B. vulcanikola veislės yra „kambarinės“, sėkmingai žydi ištisus metus.

Jei manote, kad jūsų namų interjero nepuošia toks augalas, ar jam tiesiog neturite pakankamai erdvės, galima nugenėjus nešti į vėsų (geriausia 5-10°C), gali būti ir visai tamsų rūsį, garažą ar sandėliuką. Ten retkarčiais, apie kartą per mėnesį, palieti, kad augalai neperdžiūtų. Tręšti nereikia. Jei bus peršilta, brugmansijos „neužmigs“, augins ištįsusius, etioliuotus bechlorofilius ūglius, taip iššvaistydamos savo gyvybines galias. Tokie ūgliai ne tik neišvaizdūs, bet išnešus į lauką „nudega“ paragavę saulės spindulių. Visgi, praktika rodo, kad ir peršiltai žiemojusios brugmansijos atsigauna, sėkmingai auga ir žydi. Tokiomis rūsio sąlygomis sėkmingai laikosi B. aurea, B. arborea, B. suaveolens, B. sanguinea, B. vulcanicola, B. flava ir jų hibridai. Tik šilumamėgės B. insignis ir B. versicolor gali žiemoti tik šviesoje, aukštesnėje nei +12°C temperatūroje.

Žiemos metu labai svarbu patikrinti, ar augalų nepuola kenkėjai, ypač voratinklinės erkutės, kurios skaniai iščiulps bepradedančius brinkti ir augti pumpurus...

Kaip žinoti, kada įnešti brugmansijas į vidų žiemoti, ir kada išnešti? Tai priklauso nuo temperatūros žiemojimo patalpoje. Kuo joje temperatūra aukštesnė, tuo anksčiau rudenį į tą patalpą reikia perkelti augaliukus ir tuo vėliau pavasarį reikia išnešti į lauką ir atvirkščiai.

Kantrybės belaukiant pavasario...

http://www.engelstrompete.de/site/home.htm
http://www.abads.net/winter/brugmansia_winter.html

Magiškieji "Y"

Taigi, magiškieji „Y“. Savotiškas brugmansijos brandumo ženklas... Jauno augaliuko viršūnės išsišakojimas, skilimas į dvi:

Jei jūsų jaunutės, ar kad ir pagyvenusios brugmansijos jaunų ūglių viršūnės štai taip ima šakotis, vadinasi Jūsų gėlytė pakankamai suaugusi žydėti! Nemeluoju – praskleiskite mažiausius išsišakojusio ūglio viršūnės lapelius – juose tikrai rasite besislepiantį pumpurėlio nosiuką. Netikite? O gal pamiršote akinius? Tuomet palaukite porą savaičių ir įrodymai patys išįs į dienos šviesą.

Kodėl apie tai pasakoju? Ogi todėl, kad lengviau ir ramiau jums būtų laukti, kada gi tas stebuklas pražįs. Iš sėklų išaugintos brugmansijos 3-5 metus gali neskilti į vadinamąjį „Y“, nes jos subręsta daugintis žymiai vėliau, nei vegetatyviškai padaugintos. Be to, tai svarbu genint augaliukus: rudenį trumpinant šakas, reikėtų jas pjauti tik iki pirmojo tų metų ūglio „Y“,- ne trumpiau. Tuomet augale išlieka informacija, kad jis pakankamai suaugęs žydėti ir pavasarį jo ūgliai išsišakoja ir sužydi žymiai anksčiau, nei augalai, kuriems stiebai nutrumpinti smarkiau. Dar šis tas – beveik paslaptis, bet ir ja pasidalinsiu – jei norite sėkmingai padauginti greitai suaugsiančių ir pražysiančių brugmansijų, šaknydinkite jau išsišakojusį stiebą, jį supjaustydami 5-10 cm ilgio gabaliukais, o ne gražias žalias viršūnėles.

Priežiūra: Genėjimas ir lajos formavimas

Apie genėjimą. Gal visai ne nuo to reikėtų pradėti nagrinėti priežiūros ypatumus, tačiau jau rudenėja, ir visai netrukus karpysime šakas ir krūmus vilksime į rūsius, garažus ir oranžerijas (kaip pavydžiu tiem, kas jas turi... Kita vertus – visi mūsų namai žiemą virsta „priverstine“ oranžerija, nepaisant, kad visai tam nepritaikyti). Rudeninis genėjimas būna ypač skausmingas- tenka nutrumpinti šakas su gausybe pumurų. Na ir kodėl jos taip veržiasi žydėti rudenį?...
Keli patarimai, kaip tai padaryti.

Rudeninis genėjimas. Gedulingiausia priežiūros ceremonija. Bent man. Žinoma, jei jus tenkina augalo forma ir jei brugmansija rudenį vis dar telpa pro duris į šiltensę patalpėlę, galima visai jų nekarpyti. Bet… Mano didžiosios, 2,5-3,5 m aukščio brugmansijos genimos taip: pamatuojam, koks garažo lubų aukštis, atimam kokį 10 cm ir nurėžiam šakas... Tiesa, visas nurėžtas stambias šakas galima paversti nemažais medžiais. Išduosiu kada nors paslaptį kaip. Visgi indėlis į naujos kartos padauginimą nepaguodžia. Vaizdelis lieka šiurpokas. Šiemet tokia procedūra dar nevyko, bet mėginsiu nepamiršti įdėti vaizdelių, kaip augalai atrodo „prieš“ ir „po“. Atsparios, jos šaunuolės... Nekart pjoviau visas šakas iki sumedėjusio trejų-ketverių metų stiebo – rado jėgų išauginti ūglius, suželti ir pražįsti, bet tik vasaros pabaigoje... Jei genėti šiek tiek labiau pagal taisykles, tai... pagal skonį ir „sandėliavimo“ galimybes, rudenį visai išpjauname nereikalingus stiebus, o tuos, kurie jau išsišakoję, trumpiname iki tais metais suformuoto stiebo išsišakojimo, tačiau būtinai reikia palikti 6-10 bamblių virš „Y“. Apie „Y“ – atskirai ir išsamiai kitame rašinyje. Tuomet augalas nepraras vidinės informacijos, jog jau yra pakankamai suaugęs, ir pražįs, pavasarį laiku išnešus į šviesą, jau gegužį. Jei nurėšime šakas per daug, brugmansija vėl pasijus nuskriaustu kūdikiu, ir neformuos žiedinių pumpurų tol, kol nesuaugs ir nepradės šakotis tų metų ūglių viršūnės, maždaug vasaros pabaigoje... Pavasarį beliks nukirpti nudžiūvusias atšakas, ir leisti nuskriaustam augalėliui atželti. jei rudenį augalo negenėjote, o pavasarį kyla noras patobulinti jo formas, drąsiai tai galima daryti, kol atugalas pilnai nesužaliavęs.

Augalo formavimas. Natūraliai Brugmansijos auga kaip nedideli krūmeliai, ir, jei neesate pedantiškas estetas, ar kirpėjas-mėgėjas, geriau leisti joms augti „laisvai“. Jos iš prigimties formuoja tankią lają, ir net natūraliai augdamos, yra visai išvaizdžios. Tačiau, galima juos suformuoti ir kaip medelius. Tiesa, Lietuvoj paplitusios geltonos ir baltos B.suaveolens gan lengvai pasiduoda visokiem karpymams ir lankstymams, o rausvoji – užsispyrusi būti pasišiaušusiu krūmu.

Taigi, jei nusprendėte, kad turite pakankamai kantrybės, imkimės žirklių, sekatorių ar peilių (kartais prireikia net pjūklo) ir negailestingai rėžkim šakas. Jei norite suformuoti medelį, formuoti geriausia pradėti dar jauną augaliuką, pavasarį. Vėliau vasarą įšaknydinti ūgliai anksčiau subręsta, stiebas natūraliai išsišakoja į “Y” žemesnis, nei pavasarinis. Taigi, jei augaliukas turi kelis stiebus – išsirenkam stipriausią, tiesiausią, o likusius nukerpame. Toliau nuolat kerpame ar laužiame nereikalingus šoninius ūglius, iš šaknų išaugusias ataugas. Tolimesnis lajos formavimas galimas tik natūraliai išsišakojus stiebui į Y formos atšakas. Norint, kad krūmas būtų tankesnis, tiesiog nukerpame atšaką netoli išsišakojimo vietos, ir taip kiekvienos nupjautos atšakos vietoje išaugs mažiausiai du nauji ūgliai. Nors su pačios lajos formavimu siūlyčiau nepersistengti. Čia gi ne tuja kokia. Be to, jei auga jai tinkamomis sąlygomis, gražią formą igyja ir pati...

Lankstymas. Brug-manija sergu namuose ne aš viena. Šia sunkia liga užsikrėtę visi: ir mano vyriškis, ir tėvas, ir brolis, ir mama. Ir visai tuo džiaugiuosi - kaip gi kitaip rasčiau rudenį ir pavasarį tris-keturis vyrus savanorius didiesiem vazonams tampyti į rūsį ir iš jo... Bet grįžkime prie esmės. Mano brangiausio augalo formavimui pritaikyta metodika... Smarkiai apgenėjus nemažą brugmansiją, jos nauji ūgliai auga gana „statūs“, suformuodami kiek pankišką šukuoseną. Taigi, vėlyvą pavasarį ar vasarą jos lajai galima suteikti kiek aptakesnes formas. Tam reikės virvutės ir kelių bent 2-3 kg svorio daiktų (priklausomai nuo augalo dydžio ir stiebų storio). Užneriame ant šakos kilpą, palenkiame ją žemyn pageidaujamu kampu ir parišame prie svarmens ar inkaro vaidmenį atliekančių rakandų. Paliekame kelioms dienoms. Ūgliai natūraliai vis tiek šaus į viršų, tačiau taip parišus, stiebas išsilenkia, laja tampa platesnė...

Galima genėti ir šaknis. Tuomet nereikės jų persodinėti į vis didesnius vazonus... Rašoma, kad 30 L vazonas kaip ir pakankamas net ir suaugusiai brugmansijai. Tačiau ankstyvą pavasarį reikia ją iškelti iš vazono, apipešioti smulkesnes šakeles ir patrumpinti didžiąsias šaknis. Įsodinti į tą patį vazoną vėl. Bet tuomet stengtis neperlieti! Šaknų genėjimas savaime vyksta rudenį, jei auginate brugmansijas dirvoje ar vazone skylėtu dugnu. Šią procedūrą jos puikiai perneša.

Dar vienas fokus pokus. Itin kantriem, arba tiems, kurių nežavi augalai savo natūraliu paprastumu... Galima į vieną vazoną glaudžiai susodinti 2-3 jaunus brugmansijų ūgliukus, geresniam efektui pasiekti – skirtingų spalvų. Ir tuos stiebelius po truputį sukti vieną apie kitą (fikusus populiaru taip „supinti“) iki norimo aukščio. Jei pastebėjote, kad ūglis šakojasi, toliau stiebų nebepinti, leisti augti laisvai. Toks „hibridas“ pažįs skirtingų spalvų žiedais... Tiesa, rekomenduočiau taip eksperimentuoti tik su panašaus augumo augalais, pvz. baltomis ir geltonomis B.Suavelonis, paplitusiomis mūsuose. Nors dabar ruduo, o šis eksperimentas sėkmingiau vyktų pavasarį, aš, nekantruolė, jau suporavau batą ir geltoną... gal labai nesipyks...

Lyriniai nukrypimai

Sakysite – brugmansijų kvapas galvelę susuko… Gal. Bet gražu.

Vienam internetiniam puslapyje apie brugmansijas rašo, jog brugmansija galėjo būti ir poeto mūza… Prancūzų poetas Charles Baudelaire savo eilėraščių rinkinyje “Piktybės gėlės” (angl. “The Flowers of Evil”) išreiškia žavesį augalų, į kuriuos panašių nėra, grožiui… Ir, nors poetai itin retai apdainuoja konkretų objektą, papašu, kad tokios blogio gėlės galėjo būti angelų-velnių trimitai. Įkvėpiau giliai giliai svaigaus aromato ir atsiverčiau minėtą eilėraščių rinkinį. Nesu literatūrologė ar itin jautri poezijai, bet…

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,

O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia

Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia

Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia -

Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

To pačio įkvėpimo apgauta ar pagauta, pasidairiau, ar tik mūsiški poetai šitų “blogio gėlių” ar jų giminaičių savo eilėmis nepagerbė. Ir štai… posmelis iš J.Strielkūno “Tamsybių sodo”:

Naktim durnaropės želia:
Iš vieno kelmo kelios kojos
Aukštyn sijoną žalią kelia –
Visai begėdiškai šakojas.

Šiame labai jau savotiška romantika. Bet tiesos yra. O susižavėjusiem ir angliškai skaitantiem gal ir ši žodžių magija patiks, poetiškai burianti botaniniais terminais, ar išaukštinanti šios „mėnulio gėlės“ simbolinį moteriškumą, slėpiniškumą ir nuodų galią:
http://allpoetry.com/poem/4123759
http://www.alharris.com/heartplace/mlmoonflower.htm