Nuobodūs terminai? Visai ne. Juose slypi daugiau paslapčių ir magijos, nei galime įsivaizduoti. Turinys ne itin tinkamas nepinamečiams, bei silpnos valios žmonėms – to, kas čia aprašyta, prašyčiau nebandyti pakartoti. Net ir Pietų Amerikoje šio švento augalo galiomis galėjo naudotis tik šamanai arba jų prižiūrimi “pacientai”. Visgi, man tai buvo įdomu. Galbūt patiks ir jums.
Šamanai šių augalų ekstraktus naudojo astralinėms kelionėms, pokalbiams su protėvių dvasiomis, ateiti
es būrimams ir panašiems ritualams. Kodėl? Ogi todėl, kad brugmansijų ekstraktai suteikia sąmonei “sparnus”… Jose esantys tropano grupės alkaloidai (skopalaminas, hiasciaminas, atropinas) stipriai aktyvina centrinę nervų sistemą ir slopina periferinius nervus. Tropano alkaloidų randama visose augalo dalyse, tačiau daugiausiai – žieduose ir sėklose. Literatūroje dažnai suvienodinamas durnaropių ir brugmansijų efektas. Jose randama tų pačių alkaloidų, tačiau nevienodomis koncentracijomis. O Pietų Amerikos indėnai skirtingais tikslais naudojo net ir vienų, ir kitų augalų skirtingas rūšis.
Brugmansijų preparatai – tai lapų ritinėliai rūkymui, sėklų ir kanapių ar tabako mišinys rūkymui, trintos sėklos tirpinamos vyne ar aluje, arbatos – lapų ar žiedų ekstraktai, klizmos su lapų nuoviru ir kt.
Net ir tradicinėje medicinoje pripažįstamas jų spazmolitinis, anti-astmatinis, anticholinerginis ir anestetinis poveikis. Lapai rūkomi, kad palengvinti astmą. Iš lapų ekstraktų paruošta garų vonelė gelbti nuo kosulio, bronchito. Sultys maišomos su taukais ir išoriškai naudojamos nudegimams, uždegimams, hemorojui gydyti. Šviežių lapų karštas kompresas tinka nuo reumato, artrito, uždegimo ar anginos, blogai gyjančioms žaizdoms – palengvina skausmą, sumažina audinių pabrinkimą. Kaip antispazmoidas, naudojamas Parkinsono ligos eigai kontroliuoti. Tropano grupės akaloidai yra kenksmingi žmogui: gali sukelti įvairias nenuspėjamas psichines reakcijas. Ilgalaikius pažeidimus, ar mirtį sukelia tik itin didelis suvartotas augalinės žaliavos kiekis ar pakartotinas apsinuodijimas ja.
Vienas pagrindinių brugmansijų alkaloidų – skopalaminas. Anksčiau jo duodavo gimdyvėms, taip pat astronautams, kad slopinti šleikštulį nesvarumo treniruotėse. Stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir slopina periferinių nervų veiklą Švelni dozė atropino, kito alkaloido, naudojama kaip priešnuodis įvariems pesticidams, nevus paralyžuojančioms dujoms, tačiau perdozavimas sukelia konvulsijas, kliedesius ir net komą. Hiosciaminas – atropino metabolitas, veikia atpalaiduodamas lygiusius raumenis.
Brugmansijų alkaloidų sukeliami simptomai – padažnėjęs širdies susitraukimų ritmas, gleivinių (ypač burnos) išdžiūvimas, mėšlungis. Iš pradžių efektas palaipsniui stiprėja – pasireiškia nekontorliuojama kalba ar juoku, užmaršumu, ar nervingais, pasikartojančiais judesiais. Po to seka aiškios haliucinacijos, kliedesiai. Kartais kyla pykčio ir destrukcijos bangos. Susijaudinimo periodą dažniausiai seka ilgas gilus miegas, pilnas vaizdinių, dažniausiai seksualinio pobūdžio. Pabudus seka sunkios pagirios ir atminties netekimas, nepamenant kas vyko prieš tai.
Vakarais žydinčios nakties karalienės svaigina ne tik savo grožiu, bet ir ypatingu aromatu. Brugmansijų kvapai labia skiriasi tarp skirtingų rūšių ir veislių. Visai nekvepia – B.Sanguinea; stipriausias kvapas – B.suaveolens. Kvapai svaigina, tačiau nėra nuodingi, ar labai kenksmingi. Bet, patirtis rodo, kad, smarkiai sužydus augalui, neprastą galvos skausmą tie aromatai jautresniem žmonėm gali sukelti. Brugmansijų kvapai apibūdinami kaip panašūs į muskusą, citriną, mėtą, leliją, hiacintus, jazminus ir kt. Vistik, kiekvieno augalo kvapas unikalus, ir kiekvienam sukelia savitas asociacijas. Kvapai taip pat senovėje buvo savotiško ritualo dalis. Jų kvapas sukelia erotinius sapnus, todėl naudojamas meilės magijoje.
Andų regione brugmansija dėl šių visų ir kitų savybių buvo ir tebėra naudojama šamanistiniuose, maginiuose ir religiniuose ir gydomuosiuose ritualuose. Štai šis tas įdomesnio…
Pietų Amerikos hileriai (Healers) naudojo, ir vis dar tebenaudoja brugmansijų ir durnaropių sultis pacientams „apvalyti“: apšlaksto jomis ligonius, arba naudoja kaip nosies lašus [1].
Chibcha genties Indėnai Kolumbijoje narkotines ir haliucinogenines šio augalo savybes panaudojo ir religiniais tikslais. Mirus genties vadui, kartu su juo buvo gyvi laidojami vergai ir žmonos. Brugmansijų sultys veikė kaip “anestetikai” pasmerktiesiems nuraminti. Dabartiniais laikais toje pačioje Kolumbijoje neretai džiovintų brugmansijų lapų milteliai įberiami į gėrimą apiplėšimo ar išprievartavimo tikslais [3].
Jivaro genties indėnų, gyvenančių Ekvadore ir Peru kurie džio prieš kovą naudodavo brugmansijų nuoviro klizmas, kad įgyti drąsos ir galios kovoje. Toje pačioje gentyje nepaklusniems vaikams kartais duodavo išgerti brugmansijos ektrakto, kad išmokyti nuolankumo ir priminti, jog “protėviai stebi juos”.
Sibundoy regiono indėnai įmaišydavo brugmansijų žalaivos į šunų ėdesį – tai buvo privaloma medžioklės ritualo dalis – tikėta, kad šunys dėka šio augalo dovanotų aiškiariagiškų savybių lengviau suras grobį.
Chumash genties indėnai naudojo brugmansijas įšventinimo į suaugusius rituale: išgėrus šio augalo ekstrakto, buvo laukiama vizijų, kuriose turėjo sutikti savo gyvūno-globėjo dvasią. Gyvenime prireikus šio globėjo pagalbos ar patarimo, šis ritualas kartojamas.
Karlos Kastaneda savo knygose minimas išskirtinis durnaropių poveikis vyrų psichikai. Jos paragavusiems vyrams silpsta prigimtinės “vyriškosios” jėgos ir polėkiai, jie tampa labiau “naminiai”.
Karibuose daturos yra vadinamos “kerotojų žole”, “zombių agurkais”. Taip literatūriškai apibūdinamos nervų sistemą veikiančios augalo savybės. Nusikaltėliams, kuriems kitos bausmės jau nebepadėdavo, buvo nuolat girdomas stiprus augalų ekstraktas, tarp kurių buvo ir datura, kad sukelti jam sunkią hipnotinę būklę ir taip “išvaryti sielą iš kūno”.
Pagaminti afrodiziakiniu poveikiu pasižyminčią arbatą, reikia sumaišyti vieną šviežiai nuskintą žiedą (0,5-1,0 sausos medžiagos) su karštu, bet neverdančiu vandeniu. Po 10 min nukošti, ir arbata paruošta ;)
Kinijoje durnaropės vadinamos man-t’o-lo. Jos žaliava buvo maišoma su kanapėmis ir vynu, siekiant ne tik gydomojo, bet ir afrodiziakinio efekto. Buvo sakoma, kad jei žmogus, ruošdamas šį gėrimą, juokėsi, tai visi jo paragavę juoksis; jei verkė – verks, o jei šoko – jausis tarsi šokantys.
Europoje brugmansijų pėdsakų aptinkama jau karalienės Viktorijos laikais (XIX a. pradžia) keli šio augalo ekstrakto lašeliai buvo pilami į arbatos puodelį siekiant malonaus apsvaigimo, narkotinės būsenos. Pietų amerikoje šio augalo “šventąsias” savybes įkūnijo ir krikščioniškasis šventasis, “Santo Toloache”, kurį misionieriai “parvežė” ir į Europą. Šis šventasis padeda tiems, kas siekia nuoširdžios abipusės meilės. Tie, kas jam meldžiasi – aukoja durnaropės žiedų ir geria jos arbatos, tarsi priimdami savitą sakramentą.
Taigi, į angelų trimitus panašios jos tik savo išore. Vidumi – tikros blogio gėlės, todėl ir vengdavo žmonės jas auginti savo kiemuose.
1. Bussmann R.W., Sharon D. Traditional medicinal plant use in Northern Peru: tracking two thousand years of healing culture. Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine Research, 2006, 2:47.
2. Beardshaw C., A rainbow coalition. Daily Mail. 2008 07 12, 1 p.
3. Nicholson R., Flowers of Evil. Natural History. 2002, 111, 5 p.
http://toptropicals.com/html/toptropicals/articles/special.htm#brugmansiahttp://www.biopark.org/peru/toe.htmlhttp://www.plantanswers.com/garden_column/april1/april1.htmhttp://www.a1b2c3.com/drugs/var006.htm 
