Vitaminai

Natūraliai gamtoje brugmansijos paplitusios nuo vėjo apsaugotose vietose, dirvožemiuose, turtinguose maisto medžiagų. Jos mėgsta žmogaus draugiją – plečiasi dirbamų laukų pakraščiuose, pakelėse, ar net... sąvartynuose. Ten, kur gali gauti kuo daugiau azoto. Pavadinti azotą brugmansijoms būtina maisto medžiaga, būtų tiesiog „peršvelnu“. Na, panašiai galima būtų apibūdinti ir mano poreikį saldumynams... Taigi, nenukrypstant nuo temos, patogiausias ir paprasčiausias azoto šaltinis – sena, bet patikrinta amonio salietra. Šaukštas salietros 10 L vandens, ir taip bent kartą per savaitę augimo pradžioje. Vėliau, tręšiant kompleksinėmis trąšomis azotą naudojame pagal poreikį – jei lapai nėra gražiai sodriai žali, ar tiesiog profilaktiškai kartą kitą per mėnesį. Vistik, piktnaudžiauti azotu nereikia, nes gali nutikti taip, kad nesulauksim žiedų :) Anglies ir azoto junginių santykis augalų audiniuose veikia kaip vienas iš fiziologinių signalų žydėjimui. Jei azoto perdaug, paskatinsime vegetatyvinį augimą, ir žydės mažiau ar visai nežydės... Todėl suvešėjus lapijai geriau pasirinkti azoto turtingas kompleksines NPK trąšas, jei su mirkoelementais – būtų dar geriau. Ypač svarbu užtikrinti, kad kalio, fosforo, netrūktų formuojant žiedų užuomazgas ir žydint. Augintojai profesionalai rekomenduoja maždaug tokį santykį: 12-20 % azoto, 3-6 % fosforo ir 8-20 % kalio. Ne reklama, bet panašiausią tirpių trąšų koncentraciją atradau Kemira Ferticare rausvuose milteliuose (14-11-25); nors gal Jūs pasiūlysite ir kitų variantų? Tokių trąšų kupiną šaukštą tirpinu 10 L vandens ir tręšiu savo besotes bent du kartus per savaitę. Rudenį tręšimus retinu, o žiemą visai nenaudoju, nebent truputėlį toms, kurios žiemoja šviesiai šiltai su visais lapais. Tiesa, trąšų poreikį nulemia ir brugmansijos rūšis. Mūsuose paplitusios B.suaveolens ar B.arborea yra smarkiai augančios, vešlios, todėl jas reikia dažnai tręšti. Jei auginate B vulcanicola ar B.flava, lėtai augančias nykštukines rūšis, trašų sunaudosite žymiai mažiau.

Dar keli svarbumai. Pavasarį, iš rūsio ištrauktas ir tik pradėjusias vegetaciją brugmansijas nepulkite vaišinti trąšomis. Iš pradžių – visai skysto azoto (labai nubrauktas valgomas šaukštas salietros 10 L vandens), po savaitėlės – skystokų kompleksinių trąšų, ir tik tuomet, kai matysite, kad balsvi ūgliai pažaliavo, augalas formuoja sveikus naujus lapus, galite pereiti prie intensyvaus mitybos rėžimo.

Brugmasijos, kaip pomidorų artimos giminaitės, retkarčiais pasiskundžia ir kalcio trūkumu... Tiesa, ši giminystė pasireiškia ir bendrom ligom bei kenkėjais, bet apie šiuos nemalonumus kita kartą. Taigi, kalcis. Profilaktikai jo nenaudoju, bet jei pastebiu, kad riečiasi pomidorų ar brugmansijų lapai (išsigaubia, suformuoja „valtelę“ – lyg kraštelis būtų susitraukęs ir lapas nebegali išsitiesti), palaistau kalcio salietra pagal rekomendacijas ant pakuotes. Tai ypač nutinka, kai augalas labai intensyviai žydi (nors dar dažniau, besistengdamos išmaitinti pumpurus išvis numeta lapus). Jei pastebėsite, kad apatiniai lapai gelsta, išryškėja tik gyslos, - tikėtina, kad jūsų augaliukui trūksta magnio. Mineralinės mitybos paslaptis – tai, kad trūkstant vienos medžiagos, blokuojamas ir kitos įsisavinimas. Jei neesate nuovokus gėlių augintojas, tiesiog rinkitės kompleksines trąšas su mikroelementais.

Naujoviškos, ekologinės huminės trąšos taip pat labai naudingas reikalas... Brugmansijos mėgsta trąšią, humusingą dirvą. Bet, jei neturime gero, patikimo komposto krūvos kieme (be jokių slaptų gyventojų) naudoti mėšlo ar kito biologiškai „sodraus“ reikalo nerekomenduotina... Humistar (Kemira GrowHow) ar Oksigumatas (Arvi), turtingi humusinių ir fulvinių rūgščių gali būti labai naudingas dalykas. Nerekomenduoju sintetinių augimo aktyvatorių, kurie, naudojant neatsakingai, tik išbalansuoja augalo fiziologinę sistemą. Huminės rūgštys – tai ekologinė trąša, ypač naudinga pavasarį – mano varguolės, kentusios šiltam bet tamsiam rūsy, laistytos Humistar, atsigavo, atgijo greičiau. Taip pat prastoje dirvoje pasodintos, bet šiuo makaliuku laistytos, augo daug tvirtesnės. Tai mano mažų eksperimentų rezultatai.

Stebuklų būna visokių, pražįsta ir nemaitinamas „vitaminais“ augalas. Bet praktika rodo, kad žiedų derliaus sulauksite gausesnio, ankstyvesnio, jei dažnai tręšite. Be to, maitinamas augalas bus stipresnis, atsparesnis ligoms ir kenkėjams. Tereikia truputį įsiklausyti į savo augalą, ir suprasite, kokių medžiagų labiausiai jam trūksta.

Pavasario džiaugsmai

Pavasaris, oi tas pavasaris… Susuka galvas, sukuičia tingią dienotvarkę… Tenka pamiršti visai malonų žieminį snaudulį ir busti kartu su gamta naujiems darbams. Nenuostabu, kad vos pirmam linksmesniam saulės spindulėliui pažvelgus pro langą norisi žadinti ir traukti iš rūsio žiemojusias gėlės. Nors… brugmansijom kraustytis į lauką dar ankstoka, bet, jei turite galimybę jas iš rūsio perkelti į šviesų kambarį, tikėtina, kad žiedų lietaus sulauksite šiemet kiek anksčiau. Geriausia būtų tą “žadinimą” atlikti palaipsniui, t.y. nenubudusio augalo balzganais bechlorofiliais ūgliais negalima iš karto perkelti į tiesioginę saulę – tokie etioliuoti lapeliai ryškioje šviesoje nudegs. Taip pat netinka jas apgyvendinti ir peršiltai, geriau palaipsniui pratinti prie šilumos. Visgi, praktika rodo, kad brugmansijos augalai yra gana kantrūs, ir, net jei numes dalį lapelių pasikeitus gyvenamąjai patalpai, prisitaikys ir toliau sėkmingai augs.

Kuo gi dar reikėtų pasirūpinti pavasarį? Persodinimu bei trąšomis, žinoma (apie jas gal kitą dienelę papasakosiu). Aš pati nepersodinu tol, kol neperkeliu augalų į lauką. Ir ne todėl, kad joms taip geriau – taip patogiau man – lengviau pernešti, daugiau vazonų telpa kambaryje. Nediduką pirmametį ūglį sodinu į 5-15 L talpos vazoną; antrametį – į 30-50 L vazoną, toliau seka 90, 150 L kubilai, o jei brugmansija išauga ir 150 L vazoną – pati kalta. Ir taip trys-keturi vyrai pastenėdami neša man jas į rūsį ir atgal… Taigi, gėlėi peraugus dižiausią leistiną vazoną, tik pakeičiu dalį žemių. Tiesa, jei augalą kieme laikau “stacionariai”, tai vazono dugne pragręžiame freza daug 3-5 cm skersmens skylių, per kurias šaknys sėkmingai pasiekia pievą. Brugmansijos auga ir šakojasi intensyviai tol, kol gali plėstis šaknys. Kaip nekeista, tai nė kiek neįtakoja jų žydėjimo laiko. Netgi priešingas efektas – kuo tvirtesnė, vešlesnė lapija, tuo gausiau žydi… Taigi, vazonas kiauru dugnu man pasiteisino labiau, nei brugmansijos sodinimas į atvirą gruntą – rudenį iškasus augalą, jis laikosi sunkiau, nei tas kuris per keliamas su vazonu, tik nukirtus iš vazono išlindusias šaknis.

Tiesa, persodinant brugmansijoms į didįjį vazoną galima įsodinti ir “kaimynų”. Jei brugmansija auga krūmo formos, tai nepatartina, ji užgoš po ja esančius augalus. Bet formuojant medelį, vazono dirvą galima “paslėpti” jį apsodinant cimžiedėmis, šilingėmis, šlamučiais ar kitais kantriais augalais tvirta šaknų sistema. Esu taip sodinusi, ypač gražu buvo, kai cimžiedos sužėlė ir nusviro per vazono kraštą. Įdedu labokai seną nuotraukėlę bendram įspūdžiui…

Tiesa, apie dirvožemį:) Mėgsta humusingą, trąšią dirvą, bet gerai ją kiek pamaišyti su durpiniu substratu, kad šaknys lengviau "kvėpuotų". Nemėgsta sunkios dirvos - šaknys nupūva, jei perlaistai tokią dirvą, o šito brugmansijos nepakenčia. Grynų durpių taip pat nepatarčiau - iš jų ne tik sunkiau įsisavinamos trąšos, bet ir turėsite problemų su laistymu karštą vasarą - jose drėgmė neužsilaikys... Žemė gali būti ir prastesnė, net priesmėlis iš kiemo pakampės, tik svarbu tinkamai maitinti papildomai tręšiant. Mėšlas? Populiarus ir maistingas daiktas augalams. Pati asmeniškai jo nemėgstu kaip biologiškai "nešvarios" terpės - puvinių, grybinių ligų ir kitų dažnai ten aptinkamų gyventojų man tikrai netrūksta, ypač augalą sodinant vazone. Bet gal jūsų patirtis rodo kitaip? :)