Pavasaris, oi tas pavasaris… Susuka galvas, sukuičia tingią dienotvarkę… Tenka pamiršti visai malonų žieminį snaudulį ir busti kartu su gamta naujiems darbams. Nenuostabu, kad vos pirmam linksmesniam saulės spindulėliui pažvelgus pro langą norisi žadinti ir traukti iš rūsio žiemojusias gėlės. Nors… brugmansijom kraustytis į lauką dar ankstoka, bet, jei turite galimybę jas iš rūsio perkelti į šviesų kambarį, tikėtina, kad žiedų lietaus sulauksite šiemet kiek anksčiau. Geriausia būtų tą “žadinimą” atlikti palaipsniui, t.y. nenubudusio augalo balzganais bechlorofiliais ūgliais negalima iš karto perkelti į tiesioginę saulę – tokie etioliuoti lapeliai ryškioje šviesoje nudegs. Taip pat netinka jas apgyvendinti ir peršiltai, geriau palaipsniui pratinti prie šilumos. Visgi, praktika rodo, kad brugmansijos augalai yra gana kantrūs, ir, net jei numes dalį lapelių pasikeitus gyvenamąjai patalpai, prisitaikys ir toliau sėkmingai augs.
Kuo gi dar reikėtų pasirūpinti pavasarį? Persodinimu bei trąšomis, žinoma (apie jas gal kitą dienelę papasakosiu). Aš pati nepersodinu tol, kol neperkeliu augalų į lauką. Ir ne todėl, kad joms taip geriau – taip patogiau man – lengviau pernešti, daugiau vazonų telpa kambaryje. Nediduką pirmametį ūglį sodinu į 5-15 L talpos vazoną; antrametį – į 30-50 L vazoną, toliau seka 90, 150 L kubilai, o jei brugmansija išauga ir 150 L vazoną – pati kalta. Ir taip trys-keturi vyrai pastenėdami neša man jas į rūsį ir atgal… Taigi, gėlėi peraugus dižiausią leistiną vazoną, tik pakeičiu dalį žemių. Tiesa, jei augalą kieme laikau “stacionariai”, tai vazono dugne pragręžiame freza daug 3-5 cm skersmens skylių, per kurias šaknys sėkmingai pasiekia pievą. Brugmansijos auga ir šakojasi intensyviai tol, kol gali plėstis šaknys. Kaip nekeista, tai nė kiek neįtakoja jų žydėjimo laiko. Netgi priešingas efektas – kuo tvirtesnė, vešlesnė lapija, tuo gausiau žydi… Taigi, vazonas kiauru dugnu man pasiteisino labiau, nei brugmansijos sodinimas į atvirą gruntą – rudenį iškasus augalą, jis laikosi sunkiau, nei tas kuris per keliamas su vazonu, tik nukirtus iš vazono išlindusias šaknis.
Tiesa,
persodinant brugmansijoms į didįjį vazoną galima įsodinti ir “kaimynų”. Jei brugmansija auga krūmo formos, tai nepatartina, ji užgoš po ja esančius augalus. Bet formuojant medelį, vazono dirvą galima “paslėpti” jį apsodinant cimžiedėmis, šilingėmis, šlamučiais ar kitais kantriais augalais tvirta šaknų sistema. Esu taip sodinusi, ypač gražu buvo, kai cimžiedos sužėlė ir nusviro per vazono kraštą. Įdedu labokai seną nuotraukėlę bendram įspūdžiui…
Tiesa, apie dirvožemį:) Mėgsta humusingą, trąšią dirvą, bet gerai ją kiek pamaišyti su durpiniu substratu, kad šaknys lengviau "kvėpuotų". Nemėgsta sunkios dirvos - šaknys nupūva, jei perlaistai tokią dirvą, o šito brugmansijos nepakenčia. Grynų durpių taip pat nepatarčiau - iš jų ne tik sunkiau įsisavinamos trąšos, bet ir turėsite problemų su laistymu karštą vasarą - jose drėgmė neužsilaikys... Žemė gali būti ir prastesnė, net priesmėlis iš kiemo pakampės, tik svarbu tinkamai maitinti papildomai tręšiant. Mėšlas? Populiarus ir maistingas daiktas augalams. Pati asmeniškai jo nemėgstu kaip biologiškai "nešvarios" terpės - puvinių, grybinių ligų ir kitų dažnai ten aptinkamų gyventojų man tikrai netrūksta, ypač augalą sodinant vazone. Bet gal jūsų patirtis rodo kitaip? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą