Velnių ar Angelų trimitai?

Gaivaus atostogų oro įkvėpta, dedu žodelius dar vienai temelei. Klausimas painus, komplikuotas, kartais – neišsprendžiamas, tačiau labai erzinantis. Angelų ar Velnių trimitai? Kartais man atrodo, kad abi jos velnių apsėstos, netgi pirmosios – anaiptol ne „angeliškos“... Bet, kaipgi žinoti, kurį augaliuką, durnaropę ar brugmasiją perki, jei jos abi taksonomiškai priskiramos tai pačiai brugmansijos genčiai, o net lotyniškuose pavadinimuose ant sėklų pokelių būna tiek painiavos... O ir paveikslėliai! Neretai durnaropių žiedai „pakabinami“ pakuotės viršelyje aukštyn kojom... Gal šie patarimai ir nepadės teisingai atspėti, kas slepiasi sėklų pokutyje, bet, tikiuosi, paaiškės, kurios gi daigelį taip rūpestingai globojate...
Priežiūra tiek brugmansijų, tiek daturų panaši, bet augalai vistik skirtingi savo būdu.

Istoriškai, Brugmansijos (lot. brugmansia sp.) ir Durnaropės (datura sp.) tikriausiai turėjo bendrus protėvius, kurie prieš gerus 150 milijonų metų, dėl kontinentų dreifo, pasidalinus Pangėjai, „išsiskyrė“, o ilgametės evoliucijos pasekoje turime du panašiai-skirtingus augalus. Abu augalai priklauso tai pačiai bulvinių šeimai, abiejų lapai padengti smulkučiais plaukeliais, kuriuos pajudinus pasklinda savitas žalių bulvių kvapas (giminaičiai juk:), abi žydi stambiais kvapniais piltuvėlio formos žiedais ir abi žinomos kaip kerėtojų augalai... Visgi, Daturos jau nuo seno buvo žinomos Europoje; jas geriausiai pažinojo raganos ir nuodytojos, o Brugmansijos Senajame pasaulyje buvo atrastos tik atradus Ameriką, t.y. Naująjį pasaulį. Karlas Linėjus, pamatęs brugmansijos peišinį, tuojau pat sugrupavo jas su durnaropėmis ir užregistravo rūšį (tai nutiko 1753 m). 1805 m Pietų Afrikos mokslininkas C.H.Peerson išskyrė Brugmansijos gentį, o tik 1973 m. T.E.Lockwood dokumentavo požymius, atskiriančius šiuos du augalus. Deja, šių mokslininkų darbas nuėjo praktiškai veltui, nes jau šio dešimtmečio pradžioje Amerikos daturų ir brugmansijų augintojų asociacija jas vėl apjungė.
Betgi, apie skirtumus, kurių nemaža galima pavardinti:

Durnaropių stiebai – žoliniai, žali, kartais su violetiniu atspalviu, auga iki 1-1,5 m aukščio. Brugmansijų – jauni stiebai žoliniai, tačiau gana sparčiai medėja, pasidengia periderma. Priklausomai nuo sąlygų, gali pasiekti iki 9 m aukštį.
Durnaropės auga kaip vienmečiai augalai, o brugmansijos, pasirūpinant tinkamomis žiemojimo sąlygomis – daugiamečiai.
Bene pagrindinis skirtumas: durnaropių žiedai žvelgia aukštyn, o jiems nužydėjus suformuojami dygliuoti, kaštoną primenantys vaisiai, pilnutėliai sėklyčių. Brugmansijų žiedai žvelgia žemyn, o vaisiai – pailgi, tarsi ankštys. Tiesa, mūsų sąlygomis nedažnai suformuojami, o juose pasislėpusios sėklos gerokai didesnės, jų apvalkalėlis žymiai storesnis, nei durnaropių.
Durnaropės lengvai dauginamos sėklomis, ir iš jų išauga motininiam identiškas augalas. Brugmansijos iš sėklų auga sunkiai, augalas išauga ne būtinai toks, kokio tikėjotės, o dauginimas auginiais yra ir patikimesnis, ir lengvesnis.
Betgi šie požymiai išsiskiria tik augalams sužydėjus. Net žiedai gali būti apgaulingi. Pastebėjau, kad kai kurių brugmansijų rūšių pumpurai gan ilgai laikosi „stati“, ir tik visai besiruošiant žydėti nuo savo svorio nusvyra. Dar vienas, kiek parankesnis požymis yra augimo fazės trukmė. Brugmansijos gan ilgai, lyginant su durnaropėmis, auga, kol pakankamai subręsta šakotis ir žydėti. Daturos, tuo tarpu, neretai pumpurus sukrauna dar beleisdamos 3-4 tikrą lapą, nes jų augimo fazė trumpa.

Brugmansijų veislių išvesta daugybė, o tai dar labiau apsunkina identifikaciją, betgi, ūkiški mano pastebėjimai dar būtų keli tokie: durnaropės lapai būna padengti tankesniu pūkeliu, nei brugmansijų, o patrynus lapą intensyvus savitas kvapas stipresnis, nei brugmansijos. Be to, durnaropes lapas bus santykinai mažesnis, dantytas, kai brugmansijų, tik esant gerom augimo sąlygom, danteliai kartais pasirodo B.aurea augalų lapuose, kitų lapai - lygiakraščiai. Ant brugmansijos stiebo, be pagrindinių lapų, šoniniuose stiebo pumpuruose išsidėsto nedidelių lapų kuokštai, kai durnaropės stiebas dažniausiai plikas.

Visgi, tikiuosi, Jums pavyks išvengti painiavos. Šios giminaitės tarpusavy nesikryžmina dėl skirtingo chromosomų skaičiaus, taigi jokio išsigimimų pavojaus, auginant abi vienam kieme nėta. Juk ir viena, ir kita, savotiškai magiškos, savotiškai žavios – neveltui Angelų-Velnių trimitais vadinamos.