Žiedų vasara

Šią vasarą gyvename laukimu - naujos gyvybės, naujo žydėjimo.

Tiesiog kviečiu pasidairyti...

Žieminiai eksperimentai

Pavasarėja… Mes su Brugmansijomis dar tik bundame iš gūdaus žiemos miego. Nei augumu nei žiedais pasigirti dar negalime, bet šiokių tokių naujienų turime.

Šiemet šiek tiek eksperimentavau su žiemojimo patalpomis. Stengiaus parinkti tinkamiausias sąlygas, bet, deja, labiau pavyko atrinkti tik atsparesnes rūšis.

Eksperimentų sąlygos:
Mano rūsys visai tamsus, tačiau temperatūra ten nenukrenta žemiau 10°C.
Šviesioj negyvenamoj patalpoj – 10-14°C.
Palangė namuose pietrytinė, temperatūra apie 18°C.

Neveislinės: balta, geltona, rausva – gerai žiemoja tiek vėsiam, tiek šiltam rūsy, tiek auga per žiemą ant palangės. Bijo žemesnių temperatūrų ir drėgmės – puola puviniai. Jauni auginukai geriau jaučiasi šviesioje, šiltoje patalpoje.

Veislinės:
Brugmansia x candida ‚Knightii‘ – suaugęs augalas gerai žiemoja tiek vėsiai, tiek šiltai, tačiau auginant žiemos sezonu sutrinka mineralinė mityba, lapai susiraito. Pavasariop sėkmingai atželia. Jaunus augaliukus geriausia auginti šviesiai, bet vėsiau.

Brugmansia x candida f. pleno ‚Angels Flight‘ – suaugęs augalas gerai „miega“ tamsiam rūsyje, tačiau tiek suaugėlis, tiek jauni auginukai vargsta augdami ant palangės, todėl šią veislę dauginu pavasarį, o ne rudenį.

Brugmansia x candida f. pleno ‚Salmon Perfection‘ – suaugęs augalas gerai žiemoja tamsiam rūsy, patalpoje reikia daug šviesos – ištįsta. Maži auginukai puikiai jaučiasi ant šviesios, bet neperšiltos palangės.

Brugmansia x candida f. pleno ‚Angels Eyecatcher‘ – suaugęs augalas gerai žiemoja tiek rūsy, tiek šviesioje patalpoje. Tačiau tiek vasarą, tiek žiemą juos kankina bakterinis susirgimas, dar vadinamas brugmansijų „vėžiu“. Prie šaknų auga nediferencijuotas audinys, iš kurio susiformuoja nenormalūs ūgliai, kurie ypač suveši žiemos sezonu, susilpnina augalą, ko pasekoje jis nežydi – tiesiog neišmaitina suformuotų pumpurų. Tokius auginius būtina išpjauti iš pašaknio kuo giliau. Keista, tačiau tik dalis iš to pačio motininio augalo padaugintų auginukų užsikrėtę šia liga, o kitos rūšys ja neserga, nors auga greta.

Brugmansia x candida f. pleno ‚Angel‘s Summerime‘ – suaugęs augalas prastai jaučiasi tamsiam rūsy, tačiau gerai žiemoja šviesioje, gana vėsioje patalpoje. Jauni auginukai žiemos sąlygomis gana lepūs. Sunkokai dauginasi, nes jos net storas stiebas nesumedėja, nesuformuoja peridermos su žievlęšiukais, todėl neturi iš ko išleisti šaknų (dėl tos pačios priežasties ir nežiemoja tamsoje, žiemos „miegas“ jai pražūtingas, geriau leisti augti).

Brugmansia x candida f. pleno Dalen‘s Pink Amour – suaugęs augalas pakantus tamsai, jei pasiseka įmigti. Jei tamsoje augina ištįsusius auginius, vargsta. Vistik geriau jaučiasi šviesiai, kai šiek tiek nori augti. Auginukai žiemą lepoki.

Brugmansia x candida f. variegata ‚Maya‘ – ypatingai puiki veislė. Žiedai paprasti, tačiau ant kero jų daugybė, lapai dekoratyvūs, kero forma kompaktiška. Puikiai žiemoja šviesiai vėsiai, iškenčia rūsį. Jauni auginukai gerai jaučiasi ant palangės, tačiau žiemos metu praranda gražų pakraštėlį, lėtai auga. Pavasarį augimas ir lapų spalvos atsistato.

Brugmansia Hybride f. pleno ‚Double Dark Rosetta‘ – nors kero lapai dėl genetinių priežasčių nėra gražūs, veislė labai atspari ir kantri. Tiek suaugęs augalas, tiek jaunuoliukai žiemą sėkmingai praleido tiek šviesoje, tiek tamsoje.

Brugmansia Hybride f. pleno ‚Angels Pink Pearl‘ – truputį aikštinga veislė. Įsišaknijusių auginukų per žiemą neišsaugojau nei šiltai, nei vėsiai. Suaugęs augalas geriau jaučiasi šviesioje vėsioje patalpoje, nei tamsiam rūsy.

Brugmansia Hybride 'Red Angels' – kantriai žiemoja tiek tamsoje, tiek šviesoje vėsiai. Jauni auginukai sėkmingai želia tiek ant šiltos, tiek ant vėsios palangės. Augimas žiemą net tręšiant labai labai lėtas, bet taip net ir geriau – augalai neištįsta.

Brugmansia versicolor Hybride ‚Herrenhauser Garten‘ – gerai žiemoja šviesioj vėsioj patalpoj, bet sunkiai laikosi tamsiam rūsy. Auginukai išgyvena gerai ant šiltos palangės, tačiau augimas intensyvus – labai ištįsta.

Brugmansia versicolor hibride flore plena ‚Theas Liebling‘ - gerai žiemoja šviesioj vėsioj patalpoj, bet sunkiai laikosi tamsiam rūsy. Auginukai žiemą labai lepūs.

Brugmansia aurea Hybrid ‚Culebra‘ – tamsoje nežiemoja, šviesioj patalpoj vėsiai kolkas laikosi, o kambaryje šiltai mėto lapus, perdaug drėgmės kenkia šaknims, neretai nupūna šaknies kaklelis ir nunyksta visas augalas. Auginukų jokiom sąlygom dar nepavyko išlaikyti.

Brugmansia aurea Hybrid ‚Rosalie‘ – sunkiai jaučiasi rūsio sąlygomis, tačiau neblogai – šviesiai vėsiai. Gerai įsišakniję auginukai gerai jaučiasi ant šiltos palangės.

Brugmansia suaveolens hybrid ‚Herzenbrucke‘ - sunkiai jaučiasi rūsio sąlygomis, tačiau neblogai – šviesiai vėsiai. Auginukai šilumoje tįsta į ūgį, geriau jaučiasi vėsiau.

Brugmansia vulcanicola Hybrid 'Pink Ice' – nežiemoja rūsyje, neišsilaikė ir šviesioj vėsioj patalpoj. Auginukų neišsaugojau ant šiltos palangės.

Brugmansia hybrid ‚Harmony‘ – stiebas lėtai medėja, todėl antrametį augalą laikiau šviesiai vėsiai. Lėtai augo, netgi žydėjo žieminiais išblyškusiais žiedais. Gerai įsišakniję auginukai gana kantrūs.

Brugmansia ‚Adeline‘ – sunkiai jaučiasi rūsio sąlygomis, tačiau neblogai – šviesiai vėsiai. Auginukai šilumoje tįsta į ūgį, lapai raitosi, taigi geriau jaučiasi vėsiau.

Brugmansia ‚Mountain Magic‘ - stiebas lėtai medėja, todėl antrametį augalą laikiau šviesiai vėsiai. Auginukai žiemą lepoki.

Brugmansia Candida plena ‚Wupperstolz‘ – deja, neišsaugojau. Žiemojo šiltam kambaryje. Panašu, kad pakirto pašaknio puvinys, kai ilgai nedžiūvo dirva. Tačiau fantastiška veislė... Nors piniginis nuostolis nemenkas jos netekus, pavasarį tikriausiai vėl ieškosiu įsigyti auginukų.

Įvertinę nuostolius toliau kantriai laukiame šiltesnių orų…

2009-ųjų vasaros stebuklai

Gera, gražu, kai žydi... tarsi suteikia sparnus, kažkokios magiškos galios... Svaigstu nuo grožio, nuo kvapų... Kiekvienam išsikovotam mažučio kiemo lopinėlyje – po brugmansijos vazoną. Laukiu nesulaukiu, kada bus galimybė išsikraustyti į platesnes erdves. Deja, kolkas realesnė tikimybė brugmansijas apgyvendinti ant plokščiosios namo stogo dalies...

Mažytis fotoreportažas iš mano sparčiai augančios, žydinčios ir besiruošiančios žydėti kolekcijos.

Pati pirmoji, seniausioji ir vyriausioji brugmansija. Šiemet jai 8 metai. Visuomet didinga, galinga. Gaila, kad kasmet tenka ją smarkiai nugenėti ir žiedais ji pasipuošia tik rudeniop... Pirkta Kaune, stoties turguje - tetos Jolantos gimtadienio dovana. Nors tuo metu vargiai tesugebėjau prisiminti šio augalo pavadinimą... Išnagrinėjus informaciją internete ir ištyrinėjus žiedą, atsargiai bandau teigti, kad tai turėtų būti Brugmansia aurea. Žydi gausiausiai, didžiuliais žiedais, kvapas saldžiai gluminantis, bet su gaiviu prieskoniu. Man ji visgi nuostabi savo forma ir dydžiu, nes tik joje atsiskleidžia tikrasis žiedų liūties stebuklas. Keli jos palikuonys vejasi dydžiu ir didybe...

Antroji mano brugmansija, padovanota tetos Jolantos – maximose tuomet buvo jų privežta... Pražydo jau pirmaisiais metais, sužavėjo, ir toliau žavi visus 6 metus. Vėlgi pačios spėjimu-tyrimu, tai Brugmansija suaveolens. Žiedai platūs, pražysta balzgani ir tik palaipsniui nusidažo rausvai. Auga platus krūmas, ne tokia aukšta kaip geltonoji. Bet vakare virsta tikra nakties karaliene – pakelia nusvirusius žiedus aukštyn ir pasipuošia begaline didybe ir gaivi jazminų ir pakalnučių kvapų mišiniu.

Baltoji, tikriausiai taipogi Brugmansia suaveolens, o gal arborea? Jazminų kvapas su trupučiu citrinos gaivos ir vanilės svaigulio... Mano kieme jau 4 metus, mažytukė pirkta iš tetulytės Kauno Stoties turguje. Kiekvieną pavasarį viena pirmųjų pasipuošia žiedais, kurių baltume žaidžiantys saulės spinduliukai sukuria stebuklą...

Brugmansia x candida ‚Knightii‘ – prancūziško šarmo ir kaprizingumo mišinys. Kasnakt pasidabina neįtikėtinai gaiviu, bet stipriu aromatu. Žiedai – balti pilnaviduriai, bet savo slaptą žiedų grožį atskleidžia tik rudeniop, kai orai vėsesni, gaivesni. Vasaros kaitroje elegantiški žiedai nurunda nespėję išskleisti vidinio sijono. Tai pirmasis mano bandymas (2008 kovą, www.hodnik.com) pirkti brugmansijas užsienyje. Kartu įsigyta kita trokštama brugmansija Herrenhauser Gardens atkeliavo tik su abejotinais gyvybes ženklais ir, galbūt išgąsdinta perdėto mano rūpesčio, neprigijo.

Dar vienas pirkinys – iš nuostabių veislių „mamos“ Anne Kirchner-Abel (2008

birželį, http://www.engelstrompete.de/). B. x candida f. Pleno ‚Angels Flight‘ (2003 metų selekcijos veislė). Stambūs, oranžiniai dviaukščiai – triaukščiai žiedai, raitytais sijonais – tarsi vaikystės lėlės svajonių suknelės... Kvapas neįkyrus, nors, galbūt, kaip ir su gerais kvepalais – tikrai prabangūs aromatai mėgsta slapstytis?..

B. x candida f. pleno ‚Salmon Perfection‘ (2002 metų selekcijos veislė). Tikrai arti tobulybės. Nustebino žiedų ilgaamžiškumas: ne itin dideli, tačiau itin elegantiški... Dvigubi, trigubi, lašišiniai-rausvi, ypač puošniai riestais danteliais. Aromatas labai subtilus, elegantiškas ir santūrus, bet nesvaigina.

B. Hybride f. pleno ‚Double Dark Rosetta‘. Keistuolė, o gal... tik labai panaši į mane: keras kreivas, lapai sukasi (o tai, pasirodo, natūralus rūšies požymis!), bet pražysta tokiu žiedų stebuklu, tokia palaima akiai ir širdžiai, kad nebematyti jokių trūkumų!

B. x candida f. pleno ‚Angels Eyecatcher‘ – tikra viliokė akiai ir nosiai – žiedeliai – stambūs, skaisčiai geltoni, o pakraštėlis – tamsesnis, oranžinis. Žiedas drovus – neparodo viso vidinio sijono grožio, tačiau lapai taip pat verti ypatingų pagyrų – stambesni nei kitų brugmansijų, ovalesni, ir padengti tarsi mažučiais šereliais – švelniai šiurkštūs! Pakankamai „jauna“ veislė, registruota 2008 m.

Vos sulaukus šio pavasario, pažadinus kelias savo numylėtines iš po žiemos miego, vėl rašiau laišką Anne ir Werner Abel, prašydama man grožybių rezervuoti, ir štai, gegužės pirmąją savaitę sulaukiau nepaprastos dovanos:

B. x candida f. pleno ‚Angel‘s Summerime‘ – tarsi gardus putlus morenginis pyragaitis – o ir kvapas panašus! – pražysta žalsvas, pabąla, o tuomet nuo ūselių galiukų ima tamsėti, kol virsta persikiniu gardumynu! 2005 m. A.Kirchner-Abel veislė, nuostabi dar tuo, kad visai mažutis kerelis ima šakotis, o žiedai skleidžiasi vienas po kito – nei itin gausiai, bet nuolat žydintis.

Brugmansia vulcanicola Hybride 'Pink Ice' – trapi, kiek aikštinga elegancija, mėgstanti slėptis pavėsyje – ne tokia aukšta, puikiai išsitenka mažose erdvėse. Lapų forma, aksomo plaukeliai ją tarsi pakyli. Žiedas – nedidelis, bet žydi anksti ir gausiai – praktiškai nemiega ištisus metus žydėdama. Spalva – tarsi sušąlusi rožinė, tačiau tokia gyva ir skaisti... Ypatinga, nes kitokia.

Kitų gražuolių žiedų dar neteko pamatyti, betgi verta ir apie jas visas papasakoti!

B. x candida f. variegata ‚Maya‘ – nereikia nė žiedų vilionės – žalsvai baltai margų lapų švelniu pūkeliu grožis džiugina akį. Pats keras vešlus, augus ir labai kantrus. Žiedai turėtų būti ilgi, abrikosiniai – kai pražys - daugiau pasigirsiu.

B. Hybrid f. pleno ‚Angels Pink Pearl‘ – atrodo – trapi, bet be galo tauri ir elegantiška. Krūmo architektūra nepriekaištinga, žiedų grožis – ilgai nesenstantis, lapai tvirti ir itin tamsūs. Žiedelį vieną jau pati mačiau, dabar laukiu didžiojo žydėjimo – ir jus pradžiuginsiu nuotraukomis.

B. Hybrid 'Red Angels' – medelis turi pasipuošti nuo rausvo iki tamsiai raudono žiedo – atkeliavo nedidukė, o ir priėmiau nesvetingai – bemyluodama nulaužiau pačią viršūnę... tikriausiai tik kitais metais, nuoširdžiai globojama, visas skriaudas pamiršus rausvais angelais pasipuoš.

Argi manote kad tai viskas? 2009 m birželį, gimtadienio rytą dar du gėriai atkeliauja vėl iš Prancūzijos – nepasidavusi ankstesniai netekčiai, šįkart sėkmingai auginu B. ‚Herrenhauser Garten‘ (B. versicolor hibridas) – veislė, kilusi iš Vokietijos (Dr.Preissel kūrinys) ir besigirianti vienais iš ilgiausių žiedų – trigubi oranžiniai, nusvirusiais žiedais.

Dar viena – tikra brugmansijų „Coliukė“ – B. Hybrid aurea ‚Culebra‘ – mažutė, lėtai auga, mėgsta slėptis pavėsyje, nors anaiptol ne gležnutė, gyvuoja ištisus metus – nemiega žiemos miegu. Lapai – neįprasti, siauri, pailgi, išsidėstę visomis kryptimis aplink stiebą lyg aštrūs durklai. Žavu,- gal todėl kad neįprasta. Žiedas turėtų būti nedidelis, tačiau jo vainiklapiai laisvi – nesuaugę į trimitą, kaip kitų brugmansijų. Stebiu jos augimą ir nekantriai laukiu jos bekvapių žiedų stebuklo.

Liga progresuoja – Liepą dar vienas siuntinukas. Šįkart, iš Olandijos. Susižavėjusi Tonny Surrow (Danija) patirtimi jo knygoje http://www.brugmansia.dk/engletrompet_butikken/engletrompeter_shop.html ir laukdama kitos vasaros, kai bus galima įsigyti jo selekcijos veislių, neištvėriau – išmėginau, beje tikrai sėkmingai http://www.brugmansia.nl/ internetinę parduotuvę ir pasidovanojau šešetą naujų veislių – ne tik žiedų įmantrumu besipuošiančių, bet ir tų, kurių grožis – tik nedaug nusvirusių žiedų kaskadose...

Taigi, : kitais metais akį džiugins:

• B.Adeline – M. Schneider (Vokietija) veislė – rausvi, trigubi žiedai, tiesiog „styrantys“ į šonus ir rodantys pasauliui, kokie jie vistik nepakartojami!
• B.Dalen‘s Pink Amour (B.Candida f. plena) – (Gommer, Olandija) šedevras. Didžiuliai, kabantys triaukščiai rausvi žiedai.
• B. Harmony (Hybrid) - M. Schneider (Vokietija) veislė – abrikosiniai, žiedai, žvelgiantys į šonus, ne žemyn...
• B. Herzenbrucke (Suaveolens hybrid) – Dr. Preissel, Vokietija selekcijos veislė – viengubi, labai platūs geltoni viengubi žiedai oranžiniu pakraštėliu, žvelgiantys į šonus.
• B.Mountain Magic – Amerikietiškoji McCleod hibridinė veislė – tamsiai rožinė. Amerikiečių vesilės pasižymi ne tiek žiedų įmantrumu, kiek kero grožiu, augumu, ilgu žydėjimu ir trumpomis pauzėmis tarp žiedų pliūpsnių. To iš jos ir tikiuosi.
• B.Rosalie (Aurea Hybrid) – (Blin, Prancūzija), rožinė, žiedais, žvelgiančiais į šalis. Savo šarmą tikriausiai parodys kitą vasarą.
  

Šios vasaros pirkinių istorija baigiasi dviem gražuolėm iš Langenbusher Kubelgarten – B.Candida plena ‚Wupperstolz‘ – varieguota margalapė rožiniais garbiniuotakraščiais žiedais ir B.Versicolor hibride flore plena ‚Theas Liebling‘ – siauručiai keturių aukštų raudonai raudoni žiedai. Pardavėja nebuvo itin sąžininga – prašė sumokėti kaip už du didelius augalus, o gavau vieną tik pusiau tiek didelį, kiek žadėjo, o kitą – mažulytį, bet šviežiai persodintą į jam milžinišką vazoną. Betgi – atsigauna po truputį, ir tikiuosi, užburs savo žavesiu kitąmet.

Ogi viso 23 rūšys. Oi keistas skaičius. Tiesą sakant, nustojau skaičiuoti ties 8... Gal kas norėtų tokių savo kieme? Prašom kreiptis (akvilur@yahoo.com), kuo nuoširdžiausiai pasidalinsiu viskuo, ką turiu – patirtimi, žiniomis, auginukais. O gal nudžiuginsite mane siūlydami mainus?

Velnių ar Angelų trimitai?

Gaivaus atostogų oro įkvėpta, dedu žodelius dar vienai temelei. Klausimas painus, komplikuotas, kartais – neišsprendžiamas, tačiau labai erzinantis. Angelų ar Velnių trimitai? Kartais man atrodo, kad abi jos velnių apsėstos, netgi pirmosios – anaiptol ne „angeliškos“... Bet, kaipgi žinoti, kurį augaliuką, durnaropę ar brugmasiją perki, jei jos abi taksonomiškai priskiramos tai pačiai brugmansijos genčiai, o net lotyniškuose pavadinimuose ant sėklų pokelių būna tiek painiavos... O ir paveikslėliai! Neretai durnaropių žiedai „pakabinami“ pakuotės viršelyje aukštyn kojom... Gal šie patarimai ir nepadės teisingai atspėti, kas slepiasi sėklų pokutyje, bet, tikiuosi, paaiškės, kurios gi daigelį taip rūpestingai globojate...
Priežiūra tiek brugmansijų, tiek daturų panaši, bet augalai vistik skirtingi savo būdu.

Istoriškai, Brugmansijos (lot. brugmansia sp.) ir Durnaropės (datura sp.) tikriausiai turėjo bendrus protėvius, kurie prieš gerus 150 milijonų metų, dėl kontinentų dreifo, pasidalinus Pangėjai, „išsiskyrė“, o ilgametės evoliucijos pasekoje turime du panašiai-skirtingus augalus. Abu augalai priklauso tai pačiai bulvinių šeimai, abiejų lapai padengti smulkučiais plaukeliais, kuriuos pajudinus pasklinda savitas žalių bulvių kvapas (giminaičiai juk:), abi žydi stambiais kvapniais piltuvėlio formos žiedais ir abi žinomos kaip kerėtojų augalai... Visgi, Daturos jau nuo seno buvo žinomos Europoje; jas geriausiai pažinojo raganos ir nuodytojos, o Brugmansijos Senajame pasaulyje buvo atrastos tik atradus Ameriką, t.y. Naująjį pasaulį. Karlas Linėjus, pamatęs brugmansijos peišinį, tuojau pat sugrupavo jas su durnaropėmis ir užregistravo rūšį (tai nutiko 1753 m). 1805 m Pietų Afrikos mokslininkas C.H.Peerson išskyrė Brugmansijos gentį, o tik 1973 m. T.E.Lockwood dokumentavo požymius, atskiriančius šiuos du augalus. Deja, šių mokslininkų darbas nuėjo praktiškai veltui, nes jau šio dešimtmečio pradžioje Amerikos daturų ir brugmansijų augintojų asociacija jas vėl apjungė.
Betgi, apie skirtumus, kurių nemaža galima pavardinti:

Durnaropių stiebai – žoliniai, žali, kartais su violetiniu atspalviu, auga iki 1-1,5 m aukščio. Brugmansijų – jauni stiebai žoliniai, tačiau gana sparčiai medėja, pasidengia periderma. Priklausomai nuo sąlygų, gali pasiekti iki 9 m aukštį.
Durnaropės auga kaip vienmečiai augalai, o brugmansijos, pasirūpinant tinkamomis žiemojimo sąlygomis – daugiamečiai.
Bene pagrindinis skirtumas: durnaropių žiedai žvelgia aukštyn, o jiems nužydėjus suformuojami dygliuoti, kaštoną primenantys vaisiai, pilnutėliai sėklyčių. Brugmansijų žiedai žvelgia žemyn, o vaisiai – pailgi, tarsi ankštys. Tiesa, mūsų sąlygomis nedažnai suformuojami, o juose pasislėpusios sėklos gerokai didesnės, jų apvalkalėlis žymiai storesnis, nei durnaropių.
Durnaropės lengvai dauginamos sėklomis, ir iš jų išauga motininiam identiškas augalas. Brugmansijos iš sėklų auga sunkiai, augalas išauga ne būtinai toks, kokio tikėjotės, o dauginimas auginiais yra ir patikimesnis, ir lengvesnis.
Betgi šie požymiai išsiskiria tik augalams sužydėjus. Net žiedai gali būti apgaulingi. Pastebėjau, kad kai kurių brugmansijų rūšių pumpurai gan ilgai laikosi „stati“, ir tik visai besiruošiant žydėti nuo savo svorio nusvyra. Dar vienas, kiek parankesnis požymis yra augimo fazės trukmė. Brugmansijos gan ilgai, lyginant su durnaropėmis, auga, kol pakankamai subręsta šakotis ir žydėti. Daturos, tuo tarpu, neretai pumpurus sukrauna dar beleisdamos 3-4 tikrą lapą, nes jų augimo fazė trumpa.

Brugmansijų veislių išvesta daugybė, o tai dar labiau apsunkina identifikaciją, betgi, ūkiški mano pastebėjimai dar būtų keli tokie: durnaropės lapai būna padengti tankesniu pūkeliu, nei brugmansijų, o patrynus lapą intensyvus savitas kvapas stipresnis, nei brugmansijos. Be to, durnaropes lapas bus santykinai mažesnis, dantytas, kai brugmansijų, tik esant gerom augimo sąlygom, danteliai kartais pasirodo B.aurea augalų lapuose, kitų lapai - lygiakraščiai. Ant brugmansijos stiebo, be pagrindinių lapų, šoniniuose stiebo pumpuruose išsidėsto nedidelių lapų kuokštai, kai durnaropės stiebas dažniausiai plikas.

Visgi, tikiuosi, Jums pavyks išvengti painiavos. Šios giminaitės tarpusavy nesikryžmina dėl skirtingo chromosomų skaičiaus, taigi jokio išsigimimų pavojaus, auginant abi vienam kieme nėta. Juk ir viena, ir kita, savotiškai magiškos, savotiškai žavios – neveltui Angelų-Velnių trimitais vadinamos.

Dauginam(ės)

Pavasaris pavasaris... apsuka galvelę, kyla nepaaiškinamų, godžių norų turėti gėliukų vis daugiau ir daugiau ir daugiau... Jie išsisklaido tik vasaros antroj pusėj, brugmansijų šeimynai subujojus ir suvešėjus, kuomet supranti, kad 5 a sklype tilpti namas, šiltnamis, du tėvo mikrobusai, trys lengvieji automobiliukai, kelios obelys, vienas kitas alpinariumas, keli nerealūs spygliuočiai, keliolika rožių kerų, erdvi pievelė, kruvelė kita neįkainojamo metalo laužo, šuo ir 5 suaugę žmogėnai (tiesa, dviem iš jų su savo pomėgiais liko vietos tik ant stogo) ir 30 nemenkų brugmansijų krūmų (1-4 m aukščio, 40-150 L kubiluose) tiesiog nebegali... Ne, ne, aš nesiskundžiu maža namų ir kiemo erdve; tai tik trumpas įvadas į tai, kad, labai tikiuosi, jog šie magiški augaliukai sužavės ne tik jus, bet ir jūsų kaimynus, giminaičius ir praeivius, o jūs dosniai su jais dalinsitės įšaknydintais auginukais, nes jau žinosite, kaip paprastai, nekomplikuotai tai padaryti .

Taigi, brugmansijų dauginimo paslaptys... Dauginti brugmansijas auginiais daug paprasčiau ir patikimiau nei sėklomis. Iš sėklos išaugęs daigelis gali kelis metus tūnyti, kol pasijus pakankamai subrendęs pražysti. Be to, vegetatyviškai (t.y. stiebo auginiais) padauginti augaliukai tikrai išlaiko visą informaciją apie tėvinį augalą, tikras „klonas“, taigi, jam pražydus nebus jokių netikėtumų. Gana blevyzgot, pasakoju viską iš eilės.

Dauginimas stiebo auginiais.

Jei ūgliukus padauginimui skinsite nuo suaugusio, vešlaus augalo, negailėkite „riebios“ viršūnės, jau išsišakojusios į „Y“. Tiesa, tokios viršūnės į laibakotį medelį jau nesuformuoti, bet iš jo išaugęs vešlus krūmelis pražįs greičiau. Taip jį apgausime – išsišakojimas į „Y“ veiks kaip signalas, jog auginukas jau pakankamai suaudęs krauti pumpurus. Jei taupome padauginamąją medžiagą, tiesiog pasirinktą stiebelį supjaustome 10-15 cm ilgio „kuoliukais“, turinčiais bent po 2-3 pumpurus (taigi, itin ištįsę stiebai nelabai tiks). Geriausia pjūvį daryti tarp dviejų pumpurų. Nuskabome stambius lapus, jei dauginame išsišakojusią viršūnę, galima patrumpinti jai šakeles.. Tiesa, padauginimui reikia pasirinkti ne jauną, o jau pagyvenusį stiebą ar stiebo dalį, kuriame gležną epidermį jau keičia periderma su žievlęšiukais (lenticelėmis). Žievlęšiukai – tai ~1 mm skesmens šviesūs taškeliai, kauburėliai ant stiebo. Iš tiesų per juos vyksta dujų apykaita, bet kartu tai ir pradmenys brugmansijų šaknims. Paruoštus „kuoliukus“ merkiame į vandenį ar gerai sudrėkintą perlitą, kelioms dienoms – savaitėms, iki vos pradės formuotis šaknys (neapverskite tik „aukštyn kojom“). Tokie stiebeliai pradės leisti šaknis primiausia pačioje stiebo apačioje, ir tik pasodinus į dirvą šaknys prasikals aukštesnėj stiebo daly. Nereikia pamiršti kas kelias dienas pakeisti vandenį. Pasirodžius šaknų kauburėliams, sodiname auginuką į purią dirvą (durpė visai neblogai tinka), santykinai nedideliam vazonėlyje, ir laistome, bet neprelaistome! Daug dažniau tokie auginukai kenčia nuo drėgmės pertekliaus nei stokos, bet dirva ir perdžiūti negali. Galima brugmansijas ir nemirkius sodinti į substratą, bet tuomet reikia daugiau priežiūros – geriau dažniau purkšti, nei laistyti. Tiesa, stiebus nebūtinai sodinti vertikaliai, galima, ypač turint trumpus, vos kelių cm stiebo gabalėlius, juos tiesiog „paguldyti“ ant dirvos. Kartu su šaknimis iš šoninių pumpurų išaugs ir nauji ūgliukai. Jei norite formuoti vešlų krūmelį, galima leisti augti keliem ūgliukam, bet jei norite medelio formos, reikia palikti tik vieną, stipriausią, kitus išskinant (paprastai dailus medelis išeina tik padauginant pavasarį jaunesnio sitebo viršūne, ji ilgiau auga neišsišakojusi). Praėjus keliom savaitėm – mėnesiui po pasodinimo, kai matome, jog šaknų sistema susiformavo, ir smulkios šaknelės lenda pro vazono dugną ar boluoja dirvos paviršiuje, persodiname. Jaunus padaugintus augaliukus geriau persodinėti „etapais“, persodinant kelis kart į vis didesnį vazoną, nei iškart įsodinti į didelę talpą. Jei dauginote „kuoliuku“, o šoninio pumpuro ūgliukas jau gerai pasistiebęs, persodinkite augaliuką į gilesnį vazoną, dirva „paslėpdami“ motininį stiebelį. Ūgliukas pats išleis šaknis, ir augs savarankiškai, pažemėj nesimatys kyšančios senojo augalo stiebo dalies.

Prirašiau nemažai, bet, patikėkit, tai visai paprasta, ypač pavasrį jie gerai šaknijasi. Mūsuose paplitusios B.suoveolens ar B.arborea (baltos, rausvos, geltonos), šiuo tradiciniu būdu dauginasi sėkmingai. Hibridinės brugmansijos, ir B.candida man ne taip lengvai pasiduoda padauginamos. Bet nepasiduodu. Bandysim „orinį įšaknydinimą“, kai stiebas įšaknydinamas dar ant motinio augalo. Stiebą reikia įpjauti negiliai aštriu peiliuku skersai stiebo apie 1 cm. Pjūvio vietą apvynioti sudrėkintomis samanomis ir apsukti plėvele. Per kelias savaites pjūvio vietoje stiebas turi įsišaknyti. Tuomet jau įsišaknijusį stiebą nupjauname ir sodiname į dirvą. Žiūrėsim, kas iš to išeis.

Vitaminai

Natūraliai gamtoje brugmansijos paplitusios nuo vėjo apsaugotose vietose, dirvožemiuose, turtinguose maisto medžiagų. Jos mėgsta žmogaus draugiją – plečiasi dirbamų laukų pakraščiuose, pakelėse, ar net... sąvartynuose. Ten, kur gali gauti kuo daugiau azoto. Pavadinti azotą brugmansijoms būtina maisto medžiaga, būtų tiesiog „peršvelnu“. Na, panašiai galima būtų apibūdinti ir mano poreikį saldumynams... Taigi, nenukrypstant nuo temos, patogiausias ir paprasčiausias azoto šaltinis – sena, bet patikrinta amonio salietra. Šaukštas salietros 10 L vandens, ir taip bent kartą per savaitę augimo pradžioje. Vėliau, tręšiant kompleksinėmis trąšomis azotą naudojame pagal poreikį – jei lapai nėra gražiai sodriai žali, ar tiesiog profilaktiškai kartą kitą per mėnesį. Vistik, piktnaudžiauti azotu nereikia, nes gali nutikti taip, kad nesulauksim žiedų :) Anglies ir azoto junginių santykis augalų audiniuose veikia kaip vienas iš fiziologinių signalų žydėjimui. Jei azoto perdaug, paskatinsime vegetatyvinį augimą, ir žydės mažiau ar visai nežydės... Todėl suvešėjus lapijai geriau pasirinkti azoto turtingas kompleksines NPK trąšas, jei su mirkoelementais – būtų dar geriau. Ypač svarbu užtikrinti, kad kalio, fosforo, netrūktų formuojant žiedų užuomazgas ir žydint. Augintojai profesionalai rekomenduoja maždaug tokį santykį: 12-20 % azoto, 3-6 % fosforo ir 8-20 % kalio. Ne reklama, bet panašiausią tirpių trąšų koncentraciją atradau Kemira Ferticare rausvuose milteliuose (14-11-25); nors gal Jūs pasiūlysite ir kitų variantų? Tokių trąšų kupiną šaukštą tirpinu 10 L vandens ir tręšiu savo besotes bent du kartus per savaitę. Rudenį tręšimus retinu, o žiemą visai nenaudoju, nebent truputėlį toms, kurios žiemoja šviesiai šiltai su visais lapais. Tiesa, trąšų poreikį nulemia ir brugmansijos rūšis. Mūsuose paplitusios B.suaveolens ar B.arborea yra smarkiai augančios, vešlios, todėl jas reikia dažnai tręšti. Jei auginate B vulcanicola ar B.flava, lėtai augančias nykštukines rūšis, trašų sunaudosite žymiai mažiau.

Dar keli svarbumai. Pavasarį, iš rūsio ištrauktas ir tik pradėjusias vegetaciją brugmansijas nepulkite vaišinti trąšomis. Iš pradžių – visai skysto azoto (labai nubrauktas valgomas šaukštas salietros 10 L vandens), po savaitėlės – skystokų kompleksinių trąšų, ir tik tuomet, kai matysite, kad balsvi ūgliai pažaliavo, augalas formuoja sveikus naujus lapus, galite pereiti prie intensyvaus mitybos rėžimo.

Brugmasijos, kaip pomidorų artimos giminaitės, retkarčiais pasiskundžia ir kalcio trūkumu... Tiesa, ši giminystė pasireiškia ir bendrom ligom bei kenkėjais, bet apie šiuos nemalonumus kita kartą. Taigi, kalcis. Profilaktikai jo nenaudoju, bet jei pastebiu, kad riečiasi pomidorų ar brugmansijų lapai (išsigaubia, suformuoja „valtelę“ – lyg kraštelis būtų susitraukęs ir lapas nebegali išsitiesti), palaistau kalcio salietra pagal rekomendacijas ant pakuotes. Tai ypač nutinka, kai augalas labai intensyviai žydi (nors dar dažniau, besistengdamos išmaitinti pumpurus išvis numeta lapus). Jei pastebėsite, kad apatiniai lapai gelsta, išryškėja tik gyslos, - tikėtina, kad jūsų augaliukui trūksta magnio. Mineralinės mitybos paslaptis – tai, kad trūkstant vienos medžiagos, blokuojamas ir kitos įsisavinimas. Jei neesate nuovokus gėlių augintojas, tiesiog rinkitės kompleksines trąšas su mikroelementais.

Naujoviškos, ekologinės huminės trąšos taip pat labai naudingas reikalas... Brugmansijos mėgsta trąšią, humusingą dirvą. Bet, jei neturime gero, patikimo komposto krūvos kieme (be jokių slaptų gyventojų) naudoti mėšlo ar kito biologiškai „sodraus“ reikalo nerekomenduotina... Humistar (Kemira GrowHow) ar Oksigumatas (Arvi), turtingi humusinių ir fulvinių rūgščių gali būti labai naudingas dalykas. Nerekomenduoju sintetinių augimo aktyvatorių, kurie, naudojant neatsakingai, tik išbalansuoja augalo fiziologinę sistemą. Huminės rūgštys – tai ekologinė trąša, ypač naudinga pavasarį – mano varguolės, kentusios šiltam bet tamsiam rūsy, laistytos Humistar, atsigavo, atgijo greičiau. Taip pat prastoje dirvoje pasodintos, bet šiuo makaliuku laistytos, augo daug tvirtesnės. Tai mano mažų eksperimentų rezultatai.

Stebuklų būna visokių, pražįsta ir nemaitinamas „vitaminais“ augalas. Bet praktika rodo, kad žiedų derliaus sulauksite gausesnio, ankstyvesnio, jei dažnai tręšite. Be to, maitinamas augalas bus stipresnis, atsparesnis ligoms ir kenkėjams. Tereikia truputį įsiklausyti į savo augalą, ir suprasite, kokių medžiagų labiausiai jam trūksta.

Pavasario džiaugsmai

Pavasaris, oi tas pavasaris… Susuka galvas, sukuičia tingią dienotvarkę… Tenka pamiršti visai malonų žieminį snaudulį ir busti kartu su gamta naujiems darbams. Nenuostabu, kad vos pirmam linksmesniam saulės spindulėliui pažvelgus pro langą norisi žadinti ir traukti iš rūsio žiemojusias gėlės. Nors… brugmansijom kraustytis į lauką dar ankstoka, bet, jei turite galimybę jas iš rūsio perkelti į šviesų kambarį, tikėtina, kad žiedų lietaus sulauksite šiemet kiek anksčiau. Geriausia būtų tą “žadinimą” atlikti palaipsniui, t.y. nenubudusio augalo balzganais bechlorofiliais ūgliais negalima iš karto perkelti į tiesioginę saulę – tokie etioliuoti lapeliai ryškioje šviesoje nudegs. Taip pat netinka jas apgyvendinti ir peršiltai, geriau palaipsniui pratinti prie šilumos. Visgi, praktika rodo, kad brugmansijos augalai yra gana kantrūs, ir, net jei numes dalį lapelių pasikeitus gyvenamąjai patalpai, prisitaikys ir toliau sėkmingai augs.

Kuo gi dar reikėtų pasirūpinti pavasarį? Persodinimu bei trąšomis, žinoma (apie jas gal kitą dienelę papasakosiu). Aš pati nepersodinu tol, kol neperkeliu augalų į lauką. Ir ne todėl, kad joms taip geriau – taip patogiau man – lengviau pernešti, daugiau vazonų telpa kambaryje. Nediduką pirmametį ūglį sodinu į 5-15 L talpos vazoną; antrametį – į 30-50 L vazoną, toliau seka 90, 150 L kubilai, o jei brugmansija išauga ir 150 L vazoną – pati kalta. Ir taip trys-keturi vyrai pastenėdami neša man jas į rūsį ir atgal… Taigi, gėlėi peraugus dižiausią leistiną vazoną, tik pakeičiu dalį žemių. Tiesa, jei augalą kieme laikau “stacionariai”, tai vazono dugne pragręžiame freza daug 3-5 cm skersmens skylių, per kurias šaknys sėkmingai pasiekia pievą. Brugmansijos auga ir šakojasi intensyviai tol, kol gali plėstis šaknys. Kaip nekeista, tai nė kiek neįtakoja jų žydėjimo laiko. Netgi priešingas efektas – kuo tvirtesnė, vešlesnė lapija, tuo gausiau žydi… Taigi, vazonas kiauru dugnu man pasiteisino labiau, nei brugmansijos sodinimas į atvirą gruntą – rudenį iškasus augalą, jis laikosi sunkiau, nei tas kuris per keliamas su vazonu, tik nukirtus iš vazono išlindusias šaknis.

Tiesa, persodinant brugmansijoms į didįjį vazoną galima įsodinti ir “kaimynų”. Jei brugmansija auga krūmo formos, tai nepatartina, ji užgoš po ja esančius augalus. Bet formuojant medelį, vazono dirvą galima “paslėpti” jį apsodinant cimžiedėmis, šilingėmis, šlamučiais ar kitais kantriais augalais tvirta šaknų sistema. Esu taip sodinusi, ypač gražu buvo, kai cimžiedos sužėlė ir nusviro per vazono kraštą. Įdedu labokai seną nuotraukėlę bendram įspūdžiui…

Tiesa, apie dirvožemį:) Mėgsta humusingą, trąšią dirvą, bet gerai ją kiek pamaišyti su durpiniu substratu, kad šaknys lengviau "kvėpuotų". Nemėgsta sunkios dirvos - šaknys nupūva, jei perlaistai tokią dirvą, o šito brugmansijos nepakenčia. Grynų durpių taip pat nepatarčiau - iš jų ne tik sunkiau įsisavinamos trąšos, bet ir turėsite problemų su laistymu karštą vasarą - jose drėgmė neužsilaikys... Žemė gali būti ir prastesnė, net priesmėlis iš kiemo pakampės, tik svarbu tinkamai maitinti papildomai tręšiant. Mėšlas? Populiarus ir maistingas daiktas augalams. Pati asmeniškai jo nemėgstu kaip biologiškai "nešvarios" terpės - puvinių, grybinių ligų ir kitų dažnai ten aptinkamų gyventojų man tikrai netrūksta, ypač augalą sodinant vazone. Bet gal jūsų patirtis rodo kitaip? :)